…kurio net nesu mačiusi… Nebegaliu nešioti savyje viską, nebegaliu niekam nebepasakoti savo slaptų minčių… nebegaliu slėpti to antro vidinio gyvenimo, kurį gyvenu…
Tu kaip magnetukas, prie kurio prilimpa visos mano mintys… Nors kančia nematyti ir negirdėti tavęs, tačiau esu dėkinga už tai, kad dovanojai man mano šypseną, įtikindavai, kad viskas bus gerai, kad reikia džiaugtis šiandien tuo ką turiu. Mokėjai pasakyti tai, ką norėjau girdėti, mokėjai įtikinti, kad AŠ GALIU. Tu esi nuostabus ir geras žmogus, turintis savo ypatingąjį charakterį, taip, tu esi medus 
Saldus ir nepaprastai skanus. Mano neegzistuojantis nerealus personažas, įkvepiantis gyvenimui, užburiantis savo ramybe ir paslaptingumu. Tavo dėka pradėjau žiūrėti į pasaulį kitomis akimis ir šypsotis kitiems. Nemoku tavęs paleisti, nemoku susitaikyti su tuo, kad tu dingai… Manau, kad drąsai galiu vadinti tave savo draugu, tegu tai tik mano slapta mintis ir troškimas, bet vien nuo minties, kad esi, kad TU ESI kažkur, darosi gera. Ir kartais tik užtenka žinoti, kad tu gyvas…
Espen Lind – Unloved…