Negaliu…

Prieš gerą pusmetį man sakei, kad jei ilgai nebendrausim, aš pamiršiu tave… nė velnio… Tu gyveni manyje. Turbūt nebuvo dienos, gal nepagalvočiau apie tave, aš negaliu tavęs paleisti… Noriu matyti tavo pasaulį, noriu užuosti pasakišką rudeninio miško kvapą… Girdėti, kaip pasakoji pasakoji ir pasakoji apie tai, koks gražus ir įdomus yra pasaulis tavo akimis… Negaliu taip, negaliu be tavęs… Juk tu sakei, kad man viskas bus gerai, juk tu viska žinai… Bet taip nėra… Tik negalvok, kad išprotėjau, ne, aš labai rami, tiesiog skauda, liūdna… Gyvenu ir tiek, tikėdamasi kada nors pamatyti tave…